she is a mess

Katedros laikrodis jau mušo pirmą valandą – gatvės skendėjo sekmadieninėje tyloje, o aplinkui kvepėjo lietumi sudrėkintomis asfalto dulkėmis. Galiu prisiekti girdėjau kaukšinčius moteriškus kulniukus, tačiau siauroje senamiesčio gatvelėje garsas nutilo it prikimęs pradinuko balsas.  Ji įsitvėrė plieninio gatvės žibinto ir sukniubo. Liaunos antilopės kūnas it pilka marška krito visai po mano kojomis, o aš šoktelėjau tolyn it nenorėdamas nudegti nuo jos skausmo. Raudona it kraujas, it ilgai brandintas itališkas vynas jos suknelė dabar vos dengė žaizdotas kojas, o aš mikliai nusivilkęs mėgiamiausią švarką užmečiau jį merginai ant pečių. Jos plaukai man priminė pievas. Žinau, skamba kvailiau nei nevykėlių žurnalistų straipsnių antraštės, bet jos plaukai man piešė ramunių pievą ir kaime žydinčias alyvas. Jos tokios tyros ir trapios, tokios švelnios it kašmyro megztukai ir pirmoji meilė.

Ji atsikosėjo ir švarką it nesėkmingai bandyto parašyti eilėraščio suglamžytą popierėlį svystelėjo man į ištiestus delnus, tuomet pakėlė ašaromis srūvančias akis ir puse lūpų šyptelėjo ištiesdama man savo delną, - pasiklydau. – nežinau kas buvo žvarbesnis:  staiga pūstelėjęs šiaurės vėjas ar jos balsas. Ji uraganas. Chaosas. Ji audra. Jos akys šiaurės pašvaistė ir širdis vienu balsu kaukiantys vilkai.

she is a gun

Prisimenu, kaip naktį spalvinom baltuoju vynu. Dangaus padangėj piešėm purpurinėmis balsų kreidom. Tu šaukei, kad įsimylėjai naktį, o aš garsiau nei pienės laukuose juokiaus. 

Stogus nubėrėm ašarom ir it perlus ar gintarus vėliau surinkom – tada sakei, kad skauda taip lyg širdį vertų kas vario peiliais ar švininiais šoviniais. Sakei lakštingalos pamilsta kartą, o meilė lieka amžinai.

she brings me to my knees

 

Viskio lopšinės prieš miegą, tabakas vos pabudus rytais. Meilę už skatikus parduodi, vakarais sielos žaizdas lopai kito vyro bučiniais. Randai vis verias, greit nei prašalaičio smuiko garsas nemigdys. Pasakyk kieno rožės šiukšlinėj, pasakyk kieno lovoj pabusi poryt.