<...> paklydai

Rytais ji geria šaltą kavą ir rūko mėtines cigaretes. Rytais ji girdi tavo širdies stuksenimą po sidabrinėmis šilko antklodėmis. Ji jaučia kaip kaulėtais pirštais suki ratus jos baltuose plaukuose, kaip tyliai ir giliai kvėpuoji prigulęs jai ant krūtinės.  Tu šnabždi jai apie žvaigždes, apie planetas, apie mėnesieną jos akyse, prisipažįsti kaip senai joje paklydai.

Rytais ji geria šaltą kavą ir rūko mėtines cigaretes. Neplautam porceliane ji mato savo atspindį. Cigaretės pelenuos ji girdi praeities balsus. Jie nebylūs. Tylūs. Menkas šnibždesys bet kam kitam, bet ji galėtų apkursti nuo kaltinimų, gėdos, nuo šmeižto.

Jai nerūpi tu. Tavo problemos. Nuogąstavimai. Sielos klajonės. Net tavo vardo ji, tiesą sakant, neprisimena. Jai tu nerūpi. Tavo svajonės. Nerūpi tavo noras briliantais puošti jos kaklą. Sulaužytų žaislų deimantai nesuklijuoja. Jie neužpildo ertmių, kurias paliko skausmas. Agonija.

Ne briliantais jis puošė jos kaklą, o pakalnučių žiedais, jis kvepėjo levandom ir į lovą jas nešė rytais. Jis piešė jos nuogos sielos portretą ir odą kas kart dabino bučiniais. Chrizantemom kvepėjo judviejų rytai ir sielos šoko rodos tą pati Vienos valsą. Ji planavo mylėti jį rytoj. Sapnuos matydavo vaikus, kurie meldė- privalo turėti jo akis.