Katedros laikrodis jau mušo pirmą valandą – gatvės skendėjo
sekmadieninėje tyloje, o aplinkui kvepėjo lietumi sudrėkintomis asfalto
dulkėmis. Galiu prisiekti girdėjau kaukšinčius moteriškus kulniukus, tačiau
siauroje senamiesčio gatvelėje garsas nutilo it prikimęs pradinuko balsas. Ji įsitvėrė plieninio gatvės žibinto ir
sukniubo. Liaunos antilopės kūnas it pilka marška krito visai po mano kojomis,
o aš šoktelėjau tolyn it nenorėdamas nudegti nuo jos skausmo. Raudona it
kraujas, it ilgai brandintas itališkas vynas jos suknelė dabar vos dengė žaizdotas
kojas, o aš mikliai nusivilkęs mėgiamiausią švarką užmečiau jį merginai ant
pečių. Jos plaukai man priminė pievas. Žinau, skamba kvailiau nei nevykėlių
žurnalistų straipsnių antraštės, bet jos plaukai man piešė ramunių pievą ir
kaime žydinčias alyvas. Jos tokios tyros ir trapios, tokios švelnios it kašmyro
megztukai ir pirmoji meilė.
Ji atsikosėjo ir švarką it nesėkmingai bandyto parašyti
eilėraščio suglamžytą popierėlį svystelėjo man į ištiestus delnus, tuomet
pakėlė ašaromis srūvančias akis ir puse lūpų šyptelėjo ištiesdama man savo
delną, - pasiklydau. – nežinau kas buvo žvarbesnis: staiga pūstelėjęs šiaurės vėjas ar jos
balsas. Ji uraganas. Chaosas. Ji audra. Jos akys šiaurės pašvaistė ir širdis
vienu balsu kaukiantys vilkai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą