Prisimenu,
kaip naktį spalvinom baltuoju vynu. Dangaus padangėj piešėm purpurinėmis balsų
kreidom. Tu šaukei, kad įsimylėjai naktį, o aš garsiau nei pienės laukuose
juokiaus.
Stogus
nubėrėm ašarom ir it perlus ar gintarus vėliau surinkom – tada sakei, kad
skauda taip lyg širdį vertų kas vario peiliais ar švininiais šoviniais. Sakei
lakštingalos pamilsta kartą, o meilė lieka amžinai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą